Muzikos istorija

Muzika – išraiškos forma laiko terpėje, naudojant garsų ir pauzių struktūrą. Tai sudėtingos formos kūriniai, išreiškiami per natūraliai išgaunamo dirgiklio, dažniausiai garso, kombinacijų ir modelių konstrukciją. Muzikos funkcijos: estetinė, meninė, komunikacinė, pramoginė, apeiginė. Nuo kultūros ir socialinio konteksto priklauso, kaip mes skirstome muziką. 
Muzikos apibrėžimas, esą tai garsas su individualia charakteristika, pasiskolintas iš psichoakustikos srities ir vieningai naudojamas tiek muzikologijoje, tiek atlikime. Yra daug vertų dėmesio pavyzdžių, kuriais apibūdinama muzika, ir kol mums suprantami kultūriniai svyravimai, tol muzikos ypatybės tiesiog vadinamos garso ypatybėmis, kurias sukuria ir pajaučia žmogus.

Graikų filosofai ir viduramžių teoretikai apibrėžė muziką, kaip natų melodijas, išdėliotas horizontaliai ir harmoniją užrašytą vertikaliai. Muzikos teorija šioje srityje studijuojama su prielaida, kad muzika yra tvarkinga ir jos klausytis malonu. Tačiau, XX-ame amžiuje, kompozitoriai metė iššūkį šiai nuostatai ir teigė, kad turi būti malonu jau kuriant muziką, kurioje ėmė vyrauti aštresni ir tamsesni tembrai.

XX-ojo amžiaus kūrėjas Džonas Keidžas (John Cage) nesutiko su tuo, kad muzikai svarbiausia mielos melodijos. Vietoj to jis teigė, kad bet kuris girdimas garsas gali būti muzika. Pasak muzikologo Žano Žako Natjė (Jean-Jacques Nattiez), „Riba tarp triukšmo ir muzikos visuomenėje visada apibrėžiama – tai rodo, kad netgi vieningoje bendruomenėje, ši riba ne visuomet atitinka kitoje visuomenės dalyje vyraujantį apibrėžimą, trumpiau tariant, dėl to retai sutariama… Nė vienoje atskiroje ir tarpkultūrinėje sąvokoje nėra parašyta, kas galėtų būti muzika.“

Kompozitorius Antonas Vėbernas (Anton Webern) savo legendiniame pamąstyme sakė: Mano kūryba niekad nevyksta taip, kaip aš norėčiau, tiktai taip, kaip man nulemta-kaip aš privalau, norėdamas pabrėžti, koks neaprėpiamas muzikos kūrimo procesas. Vokiečių filosofas Johanas Volfgangas fon Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) tikino, kad muzikos pagrindą sudaro formų ir šablonų tipai, sakydamas: „architektūra – tai šaltoji muzika“. Tuo jis norėjo pasakyti, kad bet kuri natūrali meno išraiškos forma, turinti gilius struktūrinius modelius, gali vadintis muzika.